Rugsėjis be automobilio: kelionių į darbą iššūkis, kurio tavo komanda nesitikėjo norėsianti

Kai kurie iššūkiai niekada nepakeis žingsnių iššūkio, bet jie uždega tuos įsitraukusius darbuotojus, kurie žingsnių iššūkyje jau dalyvavo tris kartus (vienas tokių – 100 atsispaudimų klubas). Rugsėjis be automobilio – dar vienas toks iššūkis, kuris visai neprimena sportinio: tiesiog atvykti į darbą be automobilio.

Laikas pasirinktas neatsitiktinai. Pasaulinė diena be automobilio minima rugsėjo 22 d., tad iššūkis jau turi aiškią atraminę datą. Be to, didžiojoje JAV ir Europos dalyje rugsėjis, nors apie tai retai susimąstome, yra geriausias metų mėnuo keliauti į darbą. Karščiai jau atslūgę, plikledžio dar nėra, rytais pakanka šviesos eiti pėsčiomis, o mokslo metų pradžios ritmas ir taip visus grąžina prie dienotvarkės. Jei kada ir verta pirmą kartą išbandyti kelionę į biurą dviračiu, tai būtent dabar. Kasmet rugsėjo 16–22 d. taip pat vyksta Europos judumo savaitė, kuri baigiasi Dieną be automobilio. Jei rugsėjis jau praėjo, ne prasčiau tiks gegužė (JAV – nacionalinis dviračių mėnuo) arba pirmosios šiltesnės pavasario savaitės.

Ir iš karto aiškiai pasakykime, nes nuo to priklauso, kaip pristatysi iššūkį: tai savanoriškas nišinis iššūkis, o ne būdas įtraukti visą įmonę. Visos įmonės įsitraukimui ir toliau geriausiai tinka žingsniai, aktyvumo minutės ir atstumas – formatai, prie kurių visi gali prisijungti iš bet kur. Rugsėjis be automobilio skirtas tiems darbuotojams, kurie iš tiesų gali keliauti į darbą kitaip, o iš kitų nieko nereikalauja. Organizuok jį greta pagrindinės programos, o ne vietoj jos.

Kelionė į darbą – geriausia vieta įpročiui

Kodėl kelionių į darbą iššūkiui apskritai verta skirti vietą gerovės kalendoriuje, jei jis labiau primena tvarumo, o ne sveikatos iniciatyvą? Beveik visi patarimai daugiau judėti nesuveikia dėl tos pačios priežasties: jie prašo žmonių rasti naują laiko tarpą dienoje, kurioje laisvo laiko jau nėra. Nueiti į sporto salę, pasivaikščioti per pietus, atlikti rytinę mankštą – visa tai yra nauji planai, konkuruojantys su visais kitais pilno gyvenimo reikalais. Ir nauji planai pralaimi.

Kelionė į darbą – kas kita. Ji jau yra. Ji vyksta dukart per dieną, penkias dienas per savaitę, nori to ar ne. Kai bent dalį sėdėjimo automobilyje pakeiti ėjimu, važiavimu dviračiu ar viešojo transporto kelione pagal schemą „pėsčiomis–transportu–pėsčiomis“, judėjimą įterpi į jau numatytą laiką. Tai gryniausias įpročių susiejimas: naujam elgesiui nereikia nei naujo signalo, nei valios pastangų, nei įrašo kalendoriuje, nes pati kelionė į darbą tampa signalu. O nauda sveikatai – tikra. Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 260 000 į darbą keliaujančių žmonių, parodė, kad per maždaug penkerius metus dviračiu į darbą važiuojančių žmonių mirties dėl bet kokios priežasties rizika buvo 41 % mažesnė nei tų, kurie keliavo automobiliu ar viešuoju transportu.

Gerėja ir nuotaika – apie tai net neklausiamas papasakos kiekvienas, dvidešimt minučių žiūrėjimo į stabdžių žibintus iškeitęs į dvidešimt minučių judėjimo ryto ore. Gerai žinomame tyrime dirbančių moterų buvo prašoma įvertinti savijautą skirtingomis dienos veiklomis, ir rytinė kelionė į darbą pasirodė esanti mažiausiai maloni veikla. Iššūkis, dėl kurio kiekvienas bent kelias keliones automobiliu pakeičia ėjimu šaligatviu ar važiavimu dviračių taku, pakeičia pačią darbo dienos pradžią.

Formatas: skaičiuok dienas, ne mylias

Taisyklės tyčia paprastos. Tai iššūkis, kuriame rezultatai įvedami rankiniu būdu, o matavimo vienetas tik vienas – diena be automobilio. Kiekvieną dieną, kai į darbą atvyksti – arba dienos reikalus sutvarkai, apie tai dar pakalbėsime – nevažiuodamas vienas automobiliu, ją užregistruoji. Dviratis tinka. Ėjimas tinka. Autobusas, traukinys, tramvajus, metro, keltas – irgi. Kelionė vienu automobiliu su kitais taip pat tinka, nes tikslas – mažiau kelionių automobiliu po vieną, o ne visiškai atsisakyti automobilių. Mišri kelionė, kai automobiliu nuvažiuoji iki „Statyk ir važiuok“ aikštelės, o toliau važiuoji traukiniu, irgi įskaitoma. Registruoji pasirinkimą, o ne treniruotę, todėl nieko nereikia sinchronizuoti ir nereikia jokio dėvimojo įrenginio.

Tinkamas tikslas – paprastas dienų skaičius, ir jis turėtų būti mažesnis, nei iš pradžių norėtųsi. JAV darbuotojams optimalus bendras mėnesio tikslas – aštuonios dienos be automobilio: maždaug dvi dienos per savaitę. Tai pakankamai ambicinga, kad reikėtų sąmoningai pasistengti, bet pakankamai lankstu, kad lietinga savaitė ar diena, kai vaikus reikia vežti į mokyklą, niekam neužbaigtų iššūkio. Amsterdamo ar Kopenhagos biurui aštuonios dienos atrodys juokų darbas, ir tai visiškai normalu. Europos miestų komandos gali siekti penkiolikos ar aštuoniolikos dienų. Arba gali pridėti šalių reitingą ir mėgautis neišvengiamais draugiškais pasišaipymais tarp Denverio ir Berlyno biurų.

Hibridiniu ir nuotoliniu būdu dirbantiems žmonėms reikia aiškios alternatyvos, nurodytos iššūkio aprašyme, kad niekam nereikėtų klausti: dienomis, kai į darbą nekeliauji, įskaitoma diena, kai reikalus sutvarkai be automobilio. Nuėjai į maisto parduotuvę, dviračiu nuvažiavai į vaistinę, pėsčiomis pasiėmei vaikus iš mokyklos ar tiesiog visą dieną palikai automobilį stovėti – užregistruok. Ugdomas įprotis yra „pagalvoti, ar šiai kelionei tikrai reikia automobilio“, ir jis lygiai tiek pat vertingas trečiadienį dirbant iš namų, kaip ir antradienį vykstant į biurą.

Viena diena atveria duris

Įdomiausia kelionėse į darbą be automobilio – ne tai, ką jos duoda jau taip keliaujantiems žmonėms. Įdomiausia, kas nutinka tiems, kurie pabando vieną kartą.

Dauguma žmonių, niekada į darbą nekeliavusių dviračiu ar viešuoju transportu, įsivaizduoja tai gerokai blogiau, nei yra iš tikrųjų: prakaitas, lietus, vargas, sugaištas laikas. Vien tokio įsivaizdavimo pakanka, kad jie metų metus liktų automobilyje. Tada kas nors paskatina juos vieną kartą pabandyti, ir didelė dalis grįžta su ta pačia išvada: buvo ne taip baisu, kaip tikėjausi, o kai kas net visai patiko. Kelionė dviračiu truko penkiolika minučių, o ne keturiasdešimt. Traukinyje atsirado pusvalandis skaitymui, kurio jie neturėjo visą dešimtmetį. Į darbą atvyko žvalūs, o ne susierzinę.

Ne visi pakeičia įpročius. Nemažai žmonių pabando kartą, nusprendžia, kad jų gyvenimui automobilis tinka geriau, ir tai visiškai geras rezultatas – jie pasirinko remdamiesi patirtimi, o ne iš įpročio. Tačiau beveik visi, kurie pakeičia keliavimo būdą, pereina tuos pačius vartus: vieną bandymą be didelio įsipareigojimo. Tam šis iššūkis iš tikrųjų ir skirtas. „Aštuonios dienos be automobilio“ gilesne prasme nėra tikslas. Tai bendras pretekstas vieną kartą pabandyti, kai tuo pat metu bando ir kolegos, švelnų rugsėjo rytą, o rezultatų lentelė jau laukia. Iššūkis skatina pirmuosius bandymus, o būtent nuo jų iš tikrųjų keičiasi keliavimo į darbą įpročiai.

Pinigus ir švaresnį orą paminėti verta, bet tegul jie lieka antrame plane. Esant dabartinėms degalų kainoms JAV, dvidešimties mylių kelionė į darbą ir atgal kasdien kainuoja apčiuopiamą sumą, dar neskaičiuojant stovėjimo, o europiečiai už litrą moka gerokai daugiau. Aštuonios dienos be automobilio mėnesio pabaigoje jau reiškia pastebimą sutaupytą sumą. Transportas taip pat yra didžiausias šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinis JAV, o kelionės į darbą automobiliu po vieną sudaro nemažą jo dalį. Būtent todėl ir minima Pasaulinė diena be automobilio. Abu argumentai teisingi ir naudingi, bet nė vienas nepaskatins žmogaus 7 val. ryto sėsti ant dviračio taip, kaip mintis „mano komanda manimi pasikliauja, o man, pasirodo, tai patinka“. Pirmiausia kalbėk apie patirtį, o sutaupytus pinigus ir mažesnį aplinkosauginį pėdsaką palik kaip papildomą naudą.

Apie automobilį kalbėk sąžiningai

O dabar išlyga, apie kurią jau galvoja kiekvienas JAV darbuotojų gerovės vadovas ir kurią reikėtų garsiai įvardyti pristatant iššūkį: daugeliui amerikiečių kelionėms į darbą alternatyvos nėra. Biuras – už trisdešimties mylių greitkeliu, regione nėra tinkamo viešojo transporto, o keliai tarp namų ir darbo niekada nebuvo skirti žmogui ne transporto priemonėje. Siūlymas tokiems darbuotojams važiuoti į darbą dviračiu ne įkvepia, o žeidžia. Būtent todėl tai pristatoma kaip savanoriškas nišinis iššūkis, o ne visos įmonės iniciatyva. Niekas neturėtų jaustis smerkiamas dėl kelionės į darbą, kurią už jį nulėmė infrastruktūra, sukurta dešimtmečiais anksčiau, nei jis pradėjo čia dirbti.

Tačiau verta įvardyti ir tarpinius variantus, nes veiksmai, atitinkantys iššūkio idėją, taip pat svarbūs. Pastatyti automobilį tolimiausiame aikštelės gale ir paskutines dešimt minučių eiti pėsčiomis. Nuvažiuoti iki kolegos namų ir toliau keliauti vienu automobiliu. Vieną kelionės atkarpą įveikti viešuoju transportu. Atvykti į darbą automobiliu, bet visus kitus tos savaitės reikalus tvarkyti palikus jį stovėti. Jei iššūkio kultūra sveika, žmonės sąžiningai registruos ir tokius dalinius variantus, pokalbyje vis tiek sulauks palaikymo, o esminis įprotis – suabejoti įprastu keliavimo būdu – pasieks ir tuos, kurių griežtasis variantas niekada nepasiektų.

Viena saugumo pastaba, kuri turėtų būti kiekvienoje iššūkio pradžios žinutėje: visi dviratininkai turėtų važiuoti taip, lyg tai būtų pirmoji jų savaitė, nes daugeliui taip ir bus. Užsidėk šalmą, įsijunk žibintus net dieną, rinkis ramesnes gatves, o ne tas, kuriose eismas greitas, net jei maršrutas ilgesnis. Prieš leisdamasis į pirmadienio eismą, savaitgalį išbandyk maršrutą. Rugsėjis dovanoja gerą orą, bet vis tiek svarbiausia atvykti sveikam.

Paversk tai komandos žaidimu

Asmeninis tikslas kiekvienam suteikia savo finišo liniją, tačiau formatas tampa dar geresnis, kai pridedi bendrą tikslą: 200 dienų be automobilio visoje įmonėje per mėnesį arba kitą darbuotojų skaičiui tinkamą skaičių. Kiekviena užregistruota diena didina bendrą rezultatą, todėl žmogus, kuriam pavyko surinkti tik tris dienas be automobilio, aiškiai mato savo trijų dienų indėlį, užuot atsidūręs reitingo apačioje. Bendri tikslai padeda išlaikyti jaukią nišinių iššūkių atmosferą, užuot pavertę juos dviejų žmonių, kurie ir taip visur važinėja dviračiu, varžybomis (daugiau apie šią pusiausvyrą – straipsnyje kodėl draugiška konkurencija veikia).

Be to, šis iššūkis kaip retas kitas pripildo iššūkio pokalbį istorijų. Dviračių stovas, kuris pirmą kartą netikėtai pilnas. Saulėtekis iš kolegos pėsčiųjų maršruto, apie kurį niekas nežinojo. Knyga, kurią kažkas baigė skaityti traukinyje. Siaubinga rytinė kartu automobiliu važiavusių kolegų asmenukė. Žingsnių iššūkis kuria skaičius, o kelionių į darbą iššūkis – įrodymus, kad žmonės gyvena šiek tiek kitaip. Būtent dėl to iššūkio pokalbį verta atsidaryti.

Rugsėjis be automobilio su YuMuuv

Dienos be automobilio – viena iš rankiniu būdu registruojamų veiklų YuMuuv iššūkių veiklų sąraše: dalyviai kiekvieną reikalavimus atitinkančią dieną užregistruoja mygtuku +Dienoraštis, be dėvimųjų įrenginių ar sekimo. Kuriant iššūkį:

• Asmeninis tikslas: bendras mėnesio tikslas – aštuonios dienos be automobilio arba daugiau miestuose, kur populiarūs dviračiai.
• Bendras įmonės rezultatas: įjunk bendrą tikslą, kad kiekviena užregistruota diena didintų vieną bendrą skaičių.
• Biurų varžybos: pridėk komandų ar šalių reitingą ir naudok AVG, kad rezultato nenulemtų biuro dydis.
• Nustatymai: leisk rezultatus įvesti rankiniu būdu, nustatyk vienos dienos limitą vienam žmogui per dieną ir palik įjungtą iššūkio pokalbį dviračių stovų nuotraukoms.

Viską paruošti užtrunka vos kelias minutes, o rugsėjo 22 d. jau yra aiški atraminė data. Žingsnių iššūkis niekur nedings ir kitą mėnesį. Vieną mėnesį suteik įsitraukusiems komandos nariams progą kitaip pažvelgti į rytą. Daugiau formatų, neapsiribojančių žingsniais, rasi mūsų straipsnyje apie su sportu nesusijusius gerovės iššūkius.

Nori surengti kelionių į darbą iššūkį? Užsisakyk YuMuuv demonstraciją ir padėsime jį paruošti.