Iššūkio poveikis: kodėl draugiška konkurencija skatina tikrus pokyčius

Viskas prasideda nuo žinutės: „Komandinis iššūkis prasideda pirmadienį. Žingsniai, judėjimas ir proga pasigirti. Jokių pasiteisinimų.“ Trečiadienį pokalbių skiltis jau ūžia. Žmonės lygina maršrutus, dalijasi grojaraščiais ir juokais kaltina kolegas, kad šie vedžioja šunį dukart vien dėl taškų. Penktadienį personalo skyriui nebereikia siųsti priminimų, nes žmonės jau primena vieni kitiems. Toks ir yra iššūkio poveikis: nedidelis bendras tikslas sukuria tikrus visos komandos pokyčius. Pažvelkime į psichologines priežastis, kodėl draugiška konkurencija padeda stiprinti darbuotojų gerovę, ir kaip kurti iššūkius, kad varžymasis išliktų draugiškas.

Kas nutinka, kai šiek tiek varžomės

Psichologai tai tyrinėja jau daugiau nei šimtmetį. 1898 m. Norman Triplett pastebėjo, kad dviratininkai važiuoja greičiau šalia kitų nei vieni, o XX a. septintajame dešimtmetyje Robert Zajonc parodė, kad kitų žmonių buvimas šalia paprastai padeda geriau atlikti paprastas, gerai įvaldytas užduotis. O vaikščiojimas – viena paprasčiausių ir geriausiai įvaldytų veiklų.

Kai žmonės mato savo pastangas rezultatų lentelėje, pažangos juostoje ar išgirsta komandos draugo padrąsinimą, jų pastangos nebeatrodo nepastebimos. Ilgainiui matomos pastangos gali keisti savęs suvokimą: ne tik daugiau vaikštome, bet ir pradedame save laikyti aktyviais žmonėmis.

Tai patvirtina ir šiuolaikiniai tyrimai. Pensilvanijos universiteto atsitiktinių imčių tyrime STEP UP žingsnių sekimą papildžius žaidimo elementais ir socialinėmis paskatomis, aktyvumas padidėjo. Programos metu varžymosi grupė kasdien nueidavo maždaug 920 žingsnių daugiau nei kontrolinė grupė (Patel ir kt., JAMA Internal Medicine, 2019).

Matoma pažanga skatina sugrįžti

Iššūkiai veikia geriausiai, kai pažanga dažna ir matoma. Ilgos, neapibrėžtos iniciatyvos išblėsta, nes joms trūksta ritmo, o trumpi iššūkiai su savaitiniais tarpiniais tikslais leidžia pajusti, kad sėkmė jau arti. Nereikia, kad žmonės labiau stengtųsi – reikia, kad sėkmė atrodytų arčiau. Apie tai, kaip smegenyse veikia atlygis ir motyvacija, skaityk straipsnyje dopamino poveikis, o apie trumpų formatų naudą – kodėl trumpi iššūkiai veikia.

Varžymasis ar bendras tikslas?

Įmonių gerovės programose dažnai pervertinama, kiek žmonėms rūpi laimėti. Dauguma darbuotojų nenori įveikti kolegų – jie nori priklausyti kartu judančiai bendruomenei. Todėl komandiniai ir bendri tikslai tokie veiksmingi: „aš tave įveikiau“ tampa „mes tai padarėme kartu“.

Tikri YuMuuv klientų pavyzdžiai:

• Windrose vasaros žingsnių iššūkyje vertino tik komandinius rezultatus, subūrė mišrias skirtingų skyrių komandas ir kartu nuėjo atstumą nuo Berlyno iki Tokijo (skaityk sėkmės istoriją).
• DHR Global atsitiktinai sudaro pasaulines komandas ir pasitelkia bendrą žingsnių tikslą, kad sujungtų darbuotojus iš daugiau nei 50 biurų (skaityk sėkmės istoriją).
• Richcroft draugišką konkurenciją pavertė visą ne pelno organizaciją apimančiu judėjimu (skaityk sėkmės istoriją).

Mažesni statymai, daugiau naudos

Iššūkiai su brangiais prizais ir griežtu rezultatų stebėjimu gali duoti priešingą rezultatą. Spaudimas trumpam paskatina paklusti, bet ilgainiui skatina vengti dalyvavimo ir didina pagundą manipuliuoti skaičiais. Vieną šio reiškinio aspektą psichologai vadina perteklinio pateisinimo efektu: kai išorinis atlygis užgožia pačią veiklą, vidinė motyvacija gali išblėsti.

Iššūkiai, kuriuose mažiau spaudimo ir daugiau bendravimo, paprastai išlieka patrauklūs ilgiau. Viešas pagyrimas, komandų rezultatų lentelė ar apžvalga „štai ką nuveikėme“ dažnai duoda daugiau nei didelis piniginis prizas. Jei vis dėlto siūlai prizus, skirk juos kuo platesniam dalyvių ratui. Skaityk apie gerovės iššūkių apdovanojimus ir kaip kurti kultūrą, kurioje niekas nesukčiauja.

Kodėl bendras judėjimas suartina

Kiekvienoje organizacijoje tarp skyrių, pareigybių ir hierarchijos lygių yra nematomų sienų. Bendras judėjimas jas pamažu mažina. Kai finansų vadovas ir klientų aptarnavimo specialistas iššūkio pokalbių skiltyje lygina savaitgalio pasivaikščiojimus, tai – organizacijos kultūros stiprinimas, prisidengęs fiziniu aktyvumu.

Tai pagrindžia ir tyrimai. Stanfordo universiteto eksperimentuose žmonės, kurie ėjo koja kojon ar judėjo sinchroniškai su kitais, vėliau bendradarbiavo labiau nei tie, kurie to nedarė (Wiltermuth ir Heath, Psychological Science, 2009). Bendras ritmas kuria jausmą, kad esame vienoje komandoje. Natūralus papildomas rezultatas – daugiau susitikimų vaikštant.

Puikaus iššūkio sudedamosios dalys

Kaip šias sudedamąsias dalis paversti naujienomis, kurias žmonės norėtų sekti, skaityk straipsnyje apie gerovės iššūkio istorijos kūrimą.

Kaip išlaikyti draugišką konkurenciją

• Naudok komandų vidurkius, kai komandų dydžiai skiriasi, kad mažesnės komandos nebūtų nuskriaustos.
• Nustatyk dienos limitą kiekvienam dalyviui, kad viena maratono diena nenulemtų galutinio rezultato.
• Pasiūlyk būdų dalyvauti nesivaržant: bendri tikslai ir dienos užduotys leidžia dalyvauti be reitingavimo. Skaityk apie iššūkius konkuruoti nelinkusiems darbuotojams.
• Niekada negėdink esančių rezultatų lentelės apačioje. Verčiau džiaukis pastangomis ir pažanga.

Ko moko nepavykę iššūkiai

Vieni iššūkiai nepavyksta dėl neaiškaus tikslo, kiti – nes atrodo privalomi. Pamoka dažniausiai ta pati: gerovės iniciatyvos veikia, kai jos savanoriškos, matomos ir bendros. Geriausiai atsitiesiančios komandos surengia trumpą aptarimą, klausia dalyvių ne tik kas veikė, bet ir kas jiems patiko, ir remiasi tuo tobulindamos kitą iššūkį.

Svarbiausia mintis

Draugiška konkurencija nėra siekis pranokti kolegas. Ji primena žmonėms, kad keistis maloniau kartu. Tikra pažanga – ne lenktynės, o ritmas. Kai komandos juda vienu ritmu, organizacijos žengia pirmyn. Nori pradėti savo iššūkį? Užsisakyk YuMuuv demonstraciją.